2008 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

Išpildyta dar viena svajonė

Septyniolikmetė Dovilė Ruzgytė, serganti leukemija, Juliuko Fondo lėšomis neseniai vyko į Port Aventura pramogų parką Ispanijoje. Mergina savo įspūdžius ir ligos istoriją pasakojo mums laiške:


Kelionė buvo nuostabi. Praleidome ten savaitę, nuo rugpjūčio 26d. iki rugsėjo 2d. Apsistojoje viešbutyje "Vila Romana". Laikas neprailgo, buvo tikrai smagu. Buvome Port Avantura parke, kuris paliko didelį įspūdį. Mokykloje tikriausiai dar ne vieną savaitę galvoje suksis ne mokytojų pasakytos svarbios mintys, o traukinukai bei kitos su Ispanija ir pramogų parku susijusios detalės. Port Avantura parke praleidome dvi dienas. Kartu su mama ir Egle Mėlinauskiene išbandėme daugumą atrakcionų. Kai kuriuos iš jų išbandyti nebuvo taip lengva - ėmė baimė, bet ją nugalėjus viskas atrodė nuostabu. Ispanija paliko tikrai gerą įspūdį. Patiko viskas: nuo skrydžio lėktuvu, viešbučio kambario iki patirtų įspūdžių pramogų parke.

Apie kelionę tiek, nes kol kas dar nesudėlioju visų minčių.



Šiek tiek apie mane. Rugsėjo 6-ąją man suėjo 18 metų. Konkrečių hobių neturiu, lyg ir neatrandu kažko tokio, kas išskirtinai patiktų. Retkarčiais savo malonumui padainuoju savo megstamas dainas, taip pat patinka skaityti knygas, "įskiepijančias" optimiškumo dalelę. Tqčiau ir skaitymo nepavadinčiau hobiu - juk kiekvienas kažką vis paskaitinėjame. Tai tiesiog laisvo laiko praleidimas, kai norisi pasisemti naujų minčių, idėjų.

Apie ligą. 2006m rugsėjo 13d. man buvo diagnozuota Ūmi limfoblastinė leukemija. Kai sužinojau, jog gydymas bus ilgas ir neteks eiti į mokyklą, labai nusiminiau, bet trauktis nebuvo kur. Įveikti ligą ir pasveikti buvo svarbiau už mokyklą. Visą gydymosi laiką šalia manęs buvo mama - nei dienos nepraleidome atskirai. Ji palaikė mane ir padėjo man eiti tuo nelengvu keliu. Ligoninėje mus supo nuostabūs žmonės: seselės, gydytojai ten itin šilti ir suteikiantys jėgų kovoti.Nors gydymas ėjosi sunkiai, tikėjau, jog pasveiksiu. Reanimacijoje praleistos trys savaitės atėmė daug jėgų, išsekino. Tačiau aš sugebėjau atsitiesti - stiprybės suteikdavo mamos buvimas šalia. jaučiau jos palaikymą ir tai buvo itin svarbu.

Gydymą jau baigiau. Metus laiko gėriau vaistus ir kas tris mėnesius važiavau tyrimams į vaikų ligoninę Vilniuje, Santariškėse. dabar patikrinimus reikės tęsti suaugusiujų ligoninėje, kadangi sukako 18-ka metų. Šiek tiek liūdnoka, tačiau tokia tvarka ir nieko nepakeisiu.


Dovilės rašinį apie Laimę galite paskaityti Juliuko fondo svetaineje: http://www.juliukofondas.lt/index.php/pageid/489





Komentarų nėra: